Šokėja ir choreografė Sakurako: vaikai turi nepakartojamą individualumą, išskirtinį savitą būdą kurti ir būti
2019 07 21

Savaitgalį Neringoje pasibaigė jau antroji šią vasarą vaikų kūrybinė stovykla. Visą savaitę 12 mažųjų kūrėjų drauge su avangardinio šokio buto atlikėja ir choreografe Sakurako dalyvavo „Šokio dirbtuvėse“. Jų bendro darbo rezultatas virto į šokio spektaklio eskizą, kurio premjera įvyko Preilos bendruomenės namuose.
Apie stovyklą vaikams, kūrybinius iššūkius ir atradimus kalbėjomės su Sakurako.
Minėjote, jog pirmąkart kūrėte su palyginti mažais vaikais. Kokius tikslus sau kelėte?

Kėliau sau tikslą drauge su vaikais pasinerti į kūrybines šokio teatro dirbtuves ir per 5 dienas supažindinti vaikus su šokio teatro Okarukas pagrindais, suteikti jiems praktinių žinių (judesio, šokio, vaidybos elementų bei kostiumų kūrybos pagrindų) tam, kad mes visi kartu sukurtume ir dirbtuvių pabaigoje pristatytume mini šokio spektaklį /šokio espektaklio eskizą. Dar vienas tikslas – man pačiai patirti kas iš mūsų teatro veiklos gali sudominti vaikus, kaip galėtume kurti su vaikais ir vaikams ateityje.

Kaip atrodė jūsų diena, kokios užduotys ir veiklos vyko?
Kas rytą 45 min. darėme mankštą pagal Okarukas techniką. Tada po trumpos pertraukėlės kitas 45 min. atlikdavome įvairias užduotis, choreografinius pratimus. Po pietų pertraukos kūrėme kostiumus ir išmėgindavome choreografines /vaidybines frazes su kostiumais erdvėje. Atrinkdavome kas tiktų pasirodymui. Paskutinę stovyklos dieną pasirinktus šokio elementus, kostiumus sujungėme su erdve ir pristatėme pasirodymą viešai su visais dalyviais.
Didžiausias iššūkis – suderinti mišrios grupės darbą. Stovykloje dalyvavo vaikai nuo 4 iki 12 m. Tad teko paskirstyti laiką bei užduotis taip, kad jaunesnieji išlaikytų dėmesį ir nepavargtų, o vyresnieji nenubodžiautų, turėtų pakankamai užduočių ir gebėtų dirbti savarankiškiau tokioje mišrioje grupėje. Dirbant su vaikais visuomet svarbu įžiebti entuziazmą kūrybai, bet tuo pačiu išlaikyti struktūrą, tvarką ir įgyvendinti suformuluotus uždavinius. Didžiausias iššūkis, ko gero, per tokį trumpą laiką ganėtinai didelėje grupėje visgi patebėti ir atskleisti kiekvieno individualius sugebėjimus bei rasti bendrą būdą kurti, kad visi drauge pasiektume užsibrėžto tikslo.
Ką pastebite dirbdama su vaikais?
Pastebiu jų nepakartojamą individualumą, kiekvieno ypatingus sugebėjimus, išskirtinį savitą būdą kurti ir būti. Ypač džiugina jų entuziazmas ir pastangos, žingeidumas, drąsa bandyti tai, ko nėra darę prieš tai. Jie visi bando be jokių įsitikinimų kas yra gerai, o as blogai, nes viskas tiesiog yra. Tik tokiu būdu įmanoma sukurti kažką įdomaus. Kasdien stebino tai, kokia laki jų vaizduotė, kai iš vienos užduoties staiga tai perauga į kažką visiškai kito, nes jie įsivaizduoja tai visiškai kitaip. Kita vertus, vaikai ganėtinai trumpai sugeba išlaikyti dėmesį, todėl veikla turi nuolat kisti, reikalingos pertraukėlės.
Ar pati atsakėte sau į klausimą, kaip sudominti vaikus?
Įsiklausyti, kas jiems įdomu, neprimetinėti vien tik savo konceptų, suteikti pakankamai laisvės struktūroje. Keisti veiklas, daryti pertraukas.
Kaip kūrybiniu požiūriu jus veikia Kuršių nerijos aplinka?
Kuršių Nerija yra nepakartojama vieta. Kaskart čia atvažiavusi jaučiu, kaip grįžtu į save, sulėtėja tempas, padidėja dėmesys aplinkai, gamtai, mano viduje vykstantiems procesams. Tik čia būdama sugebu „atsijungti“ nuo kasdienių projektų ir veiklų, susikoncentruoti į esamą momentą čia ir dabar. Internetas tampa antraeiliu dalyku, gamta ir ypatinga aplinka yra prioritetas. Būdama čia aš iš esmės sugebu pailsėti bei pasisemti įkvėpimo, nurimsta protas, susidelioja mintys, atsiranda erdvės pojūtis, ateina įkvėpimas ir naujos idėjos. Atsiranda dėkingumo jausmas, kad turiu galimybę būti čia ir dabar, kvėpuoti šiuo pušų prisotintu oru, klausytis jūros, vėjo ir pauksčių, galiu mėgautis ramybe ir gamta bei tiesiog džiaugtis viskuo, kas aplink.